Šiaulių universiteto Socialinių, Humanitarinių mokslų ir Menų fakulteto vardinės auditorijos

(P. Višinskio g. 19)

 Vytauto Bendiko (1931-1997) auditorija atidaryta 2006 m. liepos 13 d. Auditorijos atidarymas buvo skirtas 75-osioms Vytauto Bendiko gimimo metinėms.

V. Bendikas gimė 1931 m. liepos 13 d. Kauno r. Tirkšlių km. 1949 m. baigė Vilniaus maisto pramonės mokyklą, dirbo gamyklose. 1960 m. Jis baigė Vilniaus aukštąją partinę mokyklą, paskirtas į Šiaulių “Vairo” dviračių – variklių gamyklą, čia netrukus išrinktas etatiniu šios gamyklos partinio komiteto sekretoriumi. Po trejų metų tapo miesto partijos komiteto skyriaus vedėju, o 1966 – 1975 m. dirbo miesto partijos komiteto sekretoriumi.  Siekimas aukštesnio, nepasitenkinimas esamu, veržimasis į priekį buvo būdingas Profesoriui visą gyvenimą. Dirbdamas atsakingą partinį darbą, Jis Vilniaus universitete neakivaizdžiai studijavo ekonomiką, 1963 m. įgijo pramonės ekonomisto kvalifikaciją. 1973 m. V. Bendikas Vilniaus universitete apgynė disertaciją “Materialinio ir moralinio skatinimo formų tobulinimas mašinų gamybos ir metalo apdirbimo pramonėje (Šiaulių miesto pavyzdžiu).
 
1975 m. V. Bendikas pradėjo eiti Šiaulių pedagoginio instituto rektoriaus pareigas. Jau nuo 1963 m. Jis šiame Institute dėstė politinę ekonomiją. 1975 m. Jam suteiktas docento, 1985 m. – profesoriaus vardas, o 1981 m. – Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. Sulaukęs pensinio amžiaus, paprašė atleisti iš rektoriaus pareigų. V. Bendikas rektoriumi dirbo ilgiausiai iš visų Instituto vadovų – beveik 16 metų (1975 11 28 – 1991 11 01). Palikęs rektoriaus postą, dirbo Istorijos ir politinės ekonomijos katedros profesoriumi, 1996 m. išrinktas Ekonomikos ir vadybos katedros vedėju profesoriumi. Nuo 1997 m. birželio 1 d. ši katedra reorganizuota į dvi katedras: Vadybos ir Ekonomikos. Profesorius tapo Ekonomikos katedros vedėju, bet jai vadovavo tik pusę mėnesio. Profesorius mirė po sunkios ligos 1997 m. birželio 15 d.
 
Rektorius Vytautas Bendikas rūpinosi visais Instituto reikalais: naujų specialybių, katedrų steigimu, materialiosios bazės plėtra, studijomis, dėstytojų kvalifikacija, studentų meno saviveikla, jų laisvalaikiu, sportu. Daugiausia energijos atiduota Instituto statyboms: pastatyti trys bendrabučiai, studentų kultūros centras “Studentų kampas”, įrengta mokomoji bazė Balsiuose, poilsio bazės Pašvinyje ir Giruliuose, sandėliai, garažai. Tik Rektoriaus atkaklumo dėka 1982 m. iškilo tuomet geriausias mokomasis korpusas respublikoje (P.Višinskio g. 25). Galima sakyti, kad šis pastatas – tarsi V.Bendiko kūdikis. Jis nuolat apeidavo statomą pastatą, reikalavo puikios kokybės, išsirūpindavo tais laikais deficitinių medžiagų. Džiaugėsi ir statybininkai, anksčiau nesusidūrę su tokiu reikliu ir principingu, suvokiančiu statybos reikalus vadovu.
 
Profesorius V. Bendikas – vienas pirmųjų universiteto idėjos Šiauliuose iniciatorių. Dar 1990 m. vasarį patvirtintas Šiaulių universiteto įkūrimo organizacinis komitetas, vasarą Šiaulių miesto taryba priėmė sprendimą įkurti šį universitetą, rudenį tarptautinė konferencija pritarė šiai idėjai. V.Bendiko vadovavimo metais Institutas išaugo iki Universiteto.
 
Profesorius buvo nepaprasto darbštumo ir veiklos žmogus. Dirbti Jam reiškė gyventi, o gyventi – dirbti. Bendradarbius žavėjo Jo sąžiningumas, geranoriškumas, tolerancija. 
 
IMG 7970
IMG 7970
IMG 7974
IMG 7974
Nuotraukos Giedriaus Stugo
Auditorijoje organizuojamos paskaitos magistrantams, mokslinės konferencijos.

   Ernesto Galvanausko (1882-1967) auditorija atidaryta 2007 m. lapkričio 20 d. Auditorijos atidarymas buvo skirtas 125-osioms Ernesto Galvanausko gimimo metinėms. 
   Ernestas Galvanauskas - žymus Lietuvos valstybės visuomenės, ekonomikos, politikos veikėjas. 1902 m. baigė Mintaujos gimnaziją, 1902–1904 m. ir 1906–1908 m. studijavo Peterburgo kalnakasybos institute. 1912 m. Belgijoje įsigijo kalnų inžinieriaus specialybę, 1913 m. ten pat – elektros inžinieriaus diplomą. 1919 m. paskirtas Lietuvos vyriausybės delegacijos Taikos konferencijoje Paryžiuje nariu. Nuo 1919 m. spalio mėn. iki 1920 m. birželio mėn. – Lietuvos Ministras Pirmininkas, kartu – finansų, prekybos ir pramonės ministras; ministro pareigose iki 1922 m. 1921 m. atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje. Jo politinio ir diplomatinio talento dėka Lietuvos valstybei pavyko įsitvirtinti tarp kitų Europos valstybių. Nuo 1922 m. vasario mėn. iki 1924 m. birželio mėn. – vėl Ministras Pirmininkas ir užsienio reikalų ministras. E. Galvanausko ryžto dėka jo vadovaujamas Ministrų kabinetas nutarė 1922 m. vasario 16 d. Kaune atidaryti Lietuvos universitetą.
 
IMG 7994
IMG 7994
 IMG 7996
IMG 7996
Nuotraukos Giedriaus Stugo 
Auditorijoje pristatoma šio iškilaus valstybės veikėjo ir mokslininko kūrybinis kelias ir nuveikti darbai, vyksta susitikimai su iškiliais asmenimis, organizuojamos mokslinės konferencijos.

  Auksės Norkuvienės (1941 - 2010) auditorija atidaryta 2013 m. rugsėjo 16 d. Auditorijos atidarymas buvo skirtas Šiaulių miesto 777 - osioms gimimo ir Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto 15 - osioms įsteigimo metinėms paminėti.
   Docentė, socialinių (ekonomikos) mokslų daktarė Auksė Norkuvienė gimė 1941 m.
 sausio 14 d. Šiaulių rajone, Gruzdžiuose. 1963 m. baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, kur įgijo prekybos ekonomikos specialybę. 1971 - 1974 m. mokėsi to paties fakulteto ekonomikos katedros aspirantūroje. 1975 m. apgynė ekonomikos kandidato (dabar – daktaro) disertaciją, 1977 metais suteiktas docentės vardas. Dirbo Lietuvos Mokslų akademijos Ekonomikos institute; Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. 
  Doc. dr. Auksė Norkuvienė pedagoginį darbą Šiauliuose pradėjo 1974 m., tuometiniame K. Preikšo pedagoginiame institute. Su docentės vardu siejamos dabartinės Šiaulių universiteto Ekonomikos katedros istorinės ištakos. 1981 – 1987 m. doc. Dr. A. Norkuvienė dirbo Istorijos ir politinės ekonomijos katedros vedėja, vadovavo Istorijos ir ekonomikos teorijos katedrai (1992-1993); Istorijos katedrai (1993-1994); Ekonomikos ir istorijos katedrai (1994-1996). Keičiantis šalies politinei situacijai, Doc. dr. A. Norkuvienė įdėjo labai daug pastangų ir iniciatyvos, įgyvendinant naujus laikmečio uždavinius, pradedant dėstyti naujus dalykus, padėjo rengti visiškai naujas studijų programas: verslo administravimo; matematikos – taikomosios ekonomikos; ekonomikos. Doc.dr. A. Norkuvienė pedagoginį darbą dirbo daugiau nei 40 metų (1967-2010), iš kurių didžiąją dalį (nuo 1974 m.) dirbo Šiaulių pedagoginiame institute, o vėliau Šiaulių universitete.

 IMG 7967
IMG 7967
 IMG 7962
IMG 7962
 Nuotraukos Giedriaus Stugo
     Auditorijoje organizuojamos paskaitos.

Jono Prano Aleksos  auditorija. Memorialinė Profesoriaus Jono Prano Aleksos auditorija Šiaulių universitete iškilmingai atidaryta 2014 m. rugsėjo 26 d., pradedant 7-ąją jo vardu nominuotą tarptautinę mokslinę konferenciją „ŠIUOLAIKINIO KAIMO VIZIJA“. Šis vardas buvo suteiktas tuometinio Socialinių mokslų fakulteto rūmų (Architektų g. 1) antrojo korpuso 8-ajai auditorijai. Reorganizavus universitetą, nuo 2016-2017 mokslo metų ši memorialinė auditorija perkelta į Višinskio g. 19 rūmus, kuriuose įsikūrė Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas.

Auditorijos įkūrimo iniciatoriai – 2005-2014 metais Socialinių mokslų fakultete funkcionavusio Kaimo plėtros tyrimų centro direktorius, prof. dr. Jonas Jasaitis ir Pasaulio Aleksų draugijos vadovas – ekonomistas, visuomenės veikėjas, profesoriaus giminaitis ir jo palikimo tyrinėtojas, Sūduvos krašto mokslų akademijos prezidentas Valentinas Aleksa. Šiaulių universitete jau daugiau kaip dešimtmetis vykdomi profesoriaus J. P. Aleksos mokslinio palikimo tyrimai ir daug dėmesio skiriama jo idėjų sklaidai.

2008 m. rugsėjo 26 d. centro surengtoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Šiuolaikinio kaimo vizija“ nutarta šios tematikos konferencijas rengti kasmet ir jas nominuoti mokslininko, susijusio su skirtingo urbanizacijos lygio regionų darnios raidos problematika. Iš trijų visuotiniam konferencijos dalyvių balsavimui pateiktų kandidatūrų absoliučia balsų dauguma išrinktas prof. J. P. Aleksos vardas. 2013 m. išleista studija „Profesoriaus Jono Prano Aleksos idėjos ateities Lietuvai“ (autoriai – Valentinas Aleksa ir Jonas Jasaitis). 2017 m. rugsėjo 22-23 d. įvyks 10-oji J. P. Aleksos tarptautinė mokslinė konferencija „Darnios regionų raidos vizija“. 

Profesorius Jonas Pranas Aleksa (1879-1955) – vienas ryškiausių Lietuvos Pirmosios Respublikos visuomenės veikėjų, agrarinės ekonomikos mokslo pradininkų. Jis gimė 1879 m. gruodžio 25 d. Kumetiškiuose, tuometinėje Kalvarijos apskrityje. Kaip rašoma studijoje „Profesorius Jonas Pranas Aleksa ir jo idėjos ateities Lietuvai“ (2013), jis „priklausė kartai, aiškiai suvokusiai savo misiją, telkusiai visuomenę į kovą už išsivadavimą iš carinės imperijos ir savos valstybės įkūrimą. Šiai kartai teko patirti ir nepaprastai didingą dvasinį pakilimą ir nežmoniškų kančių siaubą“. Kartu su Prezidentu Antanu Smetona ir Ministru Pirmininku Juozu Tūbeliu jis ilgiausiai buvo Pirmosios Respublikos (1918-1940) Vyriausybės nariu. J. P. Aleksa 1918-1920 m. buvo pirmasis Žemės ūkio departamento direktorius, 1920-1923 m. – Žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, 1926-1935 m. – Žemės ūkio ministras. 1926 m. išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu.

J. P. Aleksa buvo tarp iniciatorių, paskatinusių 1922 m. įkurti Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitetą Kaune, ir jame dėstė. Lietuvai atgavus Vilnių, jis dėstė Vilniaus universitete. Okupavus Lietuvą buvo suimtas ir įkalintas. Kai profesoriaus žmona Salomėja bandė sužinoti, kuo jį kaltina, sovietų pareigūnas atsakė: „Jis nieko nepadarė, bet yra populiarus, o tokie mums kliudo įvesti savo tvarką“. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui J. P. Aleksą iš sovietų kalėjimo išlaisvino sukilėliai. 1941 m. rugpjūčio 1 d. jis grįžo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą ir siekė užbaigti mokslo darbus. Jis rašė, kad dar 1940 m. pavasarį buvo paruošęs spaudai „Žemės ūkio ekonomikos“ pirmąjį tomą ir bebaigiąs antrojo tomo rankraštį. 1942 m. rudenį J. P. Aleksai suteiktas profesoriaus vardas.

Matydami nacių terorą, trys gerai žinomi Lietuvos visuomenės veikėjai – prof. J. P. Aleksa, buvęs Lietuvos Prezidentas dr. Kazys Grinius ir buvęs Žemės ūkio ministras, kunigas, prof. Mykolas Krupavičius įteikė Memorandumą vokiečių generaliniam komisarui. Šiame unikaliame dokumente smerkiami hitlerinės administracijos veiksmai, reikalaujama nutraukti civilių žmonių žudynes ir gyventojų prievartinį iškeldinimą, sustabdyti Lietuvos kolonizaciją ir sugrąžinti ūkius iškeltiems ūkininkams. Memorandumas buvo įtektas tuo momentu, kai hitlerininkai dar buvo įsitikinę, kad jiems pavyks užvaldyti pasaulį. Šis dokumentas tapo pasipriešinimo nacių siekiams ir bebaimio pasiaukojimo pavyzdžiu. Hitlerinė administracija reagavo su įsiūčiu: visi trys Memorandumo autoriai buvo suimti ir ištremti, o J. P. Aleksa ir M. Krupavičius įkalinti. Tik hitlerininkų pralaimėjimas leido jiems išvengti mirties.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui dr. Kazys Grinius ir prof. Mykolas Krupavičius pasirinko emigracijos kelią, o prof. J. P. Aleksa, nors ir puikiai suprasdamas jo tykančius pavojus, apsisprendė likti Lietuvoje. Tačiau vėl įsiviešpatavęs sovietinis režimas sutrukė jam darbuotis tėvynės labui. 1948 m. jis buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Nežiūrint košmariškų gyvenimo sąlygų ir visiškai palaužtos sveikatos, profesorius ir tremtyje tęsė intelektualinę veiklą. Išliko dalis jo paskutinio veikalo, pavadinto „Mano testamentas lietuvių tautai“. Jame rašoma: „Dvasinės vertybės turi valdyti visa kita <...>, ne kuris nors medžiaginis daiktas ir ne abstrakcija, o gyvas žmogus turi būti dedamas tautos ir valstybės gyvenimo pagrindan. <...> Mokslas turi virsti švietimu bei išsilavinimu ir tikru didžiu vadovu bei palydovu žmogui ir tautai į kultūrą“. Veikalas baigiamas žodžiais: „Padariau, kiek pajėgiau...“ Profesorius Jonas Pranas Aleksa mirė Sibire 1955 m. balandžio 22 d. 1990 metais jo palaikai pargabenti iš Sibiro ir perlaidoti Palangoje.

Memorialinėje J. P. Aleksos auditorijoje išdėstyta 12 stendų, nušviečiančių profesoriaus biografiją ir jo vardu nominuotas konferencijas. Auditoriją puošia J. P. Aleksos giminių lėšomis pagamintas profesoriaus portretas. Ekspozicija pastoviai papildoma. Šioje auditorijoje vyksta profesoriaus moksliniam palikimui skirti renginiai: susitikimai su mokslininkais, tiriančiais skirtingo urbanizacijos lygio regionų raidą ir šiuolaikinio kaimo pokyčius, su galimais investuotojais į kaimiškųjų vietovių ekonomiką ir jose jau dirbančiais verslininkais. Čia organizuojami profesoriaus vardu nominuotų konferencijų sekcijų posėdžiai, strateginio valdymo viešajame administravime ir kitos paskaitos bei seminarai SHMMF studentams.   

IMG 7981
IMG 7981
 
IMG 7983
IMG 7983
 
Nuotraukos Giedriaus Stugo

 

 Šiaulių universiteto Socialinių, Humanitarinių mokslų ir Menų fakulteto vardinės auditorijos

(P. Višinskio g. 38)

 Jono Jablonskio auditorija

 Jono Jablonskio auditorija atidaryta 1995 m. rugsėjo 11 d. Idėjos generatorė – prof. dr. Giedrė Čepaitienė. Auditorijos atidarymas skirtas 135-osioms Jono Jablonskio gimimo metinėms. Tai pirmoji vardinė auditorija fakultete.

 Jonas Jablonskis (1860–1930) buvo pirmasis specialųjį išsilavinimą turintis kalbininkas, tekstologas, vertėjas. 1903–1904 m. kalbininkas gyveno Šiauliuose, tuometinėje Posadnoja gatvėje (dabar Vytauto gatvė).

 Auditorijoje yra freska „Jono Jablonskio nueitas kelias“, 1996 m. Autoriai: Menų fakulteto absolventai Imantas Garbauskas ir Arnoldas Paipolas. Šiuo metu auditorijoje eksponuojama paroda „XX a. Šiauliai ir Jonas Jablonskis“. Parodą parengė Vilma Karinauskienė ir Silva Lengvinaitė.

 J. Jablonskis pirmasis pradėjo lietuvių kalbos norminamąjį darbą, parašė ir išleido pirmąją norminamąją lietuvių kalbos gramatiką. 1903–1904 m. kalbininkui buvo lemta gyventi Šiauliuose, tuometinėje Posadnoja gatvėje (dabar Vytauto gatvė).

 Gyvendamas Šiauliuose atnaujino bendradarbiavimą su laikraščiu „Varpas“, tęsė Juškų žodyno redagavimą, ėmėsi tvarkyti Žemaitės raštus. Rašydamas žodyną Jonas Jablonskis Šiauliuose lankėsi 1902 m. vasario 17 d. Graži draugystė siejo J. Jablonskį su  Šiaulių šviesuoliais. Jis džiaugėsi jų darbais, o kai galėjo ir padėjo.

alt

alt

Jono Jablonskio auditorija. Zenono Ripinskio nuotrauka.


 Jono Krikščiūno-Jovaro auditorija

Jono Krikščiūno – Jovaro auditorija atidaryta 1998 m. rugsėjo 26 d. Idėjos generatorius – prof.  Bronius Prėskienis. Tai antroji vardinė  auditorija.

Jonas Krikščiūnas glaudžiausiai susijęs su Šiauliais ir jų apylinkėmis. Jonas Krikščiūnas (1880–1967) – Jovaras – poetas ilgą  laiką (46 m.) dirbo ir gyveno Šiauliuose.

 Auditorijoje yra Bonaventūro Šalčio tapytas Jovaro portretas, auditorijos dizaineris – Andrius Lamauskas.

 Jovaras gabeno ir platino uždraustas lietuviškas knygas ir spaudą. Buvo vienas jauniausių Šiaulių rajono knygnešių.

 Jis dalyvavo kultūriniame ir politiniame Šiaulių gyvenime: su draugais platino atsišaukimus prieš rusų – japonų karą ir prieš Caro valdžią. Pirmojo Pasaulinio karo metu  ir tarpukario laikotarpiu steigė savišvietos būrelius.

alt

alt

Jono Krikščiūno-Jovaro auditorija. Zenono Ripinskio nuotrauka.


 Kanados auditorija

 Kanados auditorija atidaryta 2001 m. lapkričio 8 d.  Idėjos generatoriai: doc. dr. Regina Kvašytė ir Latvijos universiteto profesorius Andrėjus Bankavas. Nuo pirmosios auditorijos įsteigimo dienos iki dabar čia kaupiama medžiaga apie Kanadą. Tai trečioji vardinė  auditorija.

 Auditorijoje yra fotografija „Peace tower III; Parliament of Canada“, 1998 m. Autorius: Leonard J. Staples. Šiaulių miesto dizaineris Vilius Puronas atidarymo proga sukūrė Kanados auditorijos logotipą – raudoną klevo lapą su lietuviška trispalve.

 2005 m. spalio mėn. šioje auditorijoje surengta IV Baltijos šalių Kanados studijų konferencija „Kanada: visuomenė ir individas“. Kanados studijų konferencijos Baltijos šalyse pradėtos rengti 1997 metais – pirmoji įvyko Rygoje. Nuo to laiko paeiliui į Lietuvą, Latviją arba Estiją iš įvairių pasaulio šalių suvažiuoja mokslininkai, tyrinėjantys Kanados visuomeninio gyvenimo apraiškas, jos kultūrą, literatūrą, kalbas. 2005 m. konferencijos vieta pasirinktas jauniausias Lietuvoje Šiaulių universitetas. Šiaulių universiteto „kanadistai“ yra Lietuvos Kanados studijų asociacijos nariai. Ši konferencija išaugo į Kanados savaitę Šiaulių universitete.

alt

alt

Kanados auditorija. Zenono Ripinskio nuotrauka.


 Stasio Šalkauskio auditorija

 Stasio Šalkauskio auditorija atidaryta 2002 m. Idėjos generatoriai: prof. dr. Genovaitė Kačiuškienė ir doc. dr. Stasys Šimaitis. Tai ketvirtoji vardinė  auditorija.

 Stasys Šalkauskis (1886–1941) – filosofas, pedagogas, tautos ideologas. Jis  mokėsi Šiaulių gimnazijoje.

 Auditorijoje yra Stasio Šalkauskio plakatinis portretas, kuris buvo atspausdintas panaudojant jo jaunystės nuotrauką.

 Stasio Šalkauskio (1886–1941) asmenybė, jo mokslinė bei pedagoginė veikla – yra Šiaulių pasididžiavimas. Kas dveji metai Lietuvos Kultūros fondo, Šiaulių krašto taryba skiria profesoriaus Stasio Šalkauskio premiją. Tai garbingas apdovanojimas, suteikiamas už kultūros, meno, mokslo ir filosofinės minties turtinimą ir ugdymą iš Šiaulių krašto kilusiems arba savo veikla bei gyvenimu su Šiaulių kraštu ir Lietuva  susijusiems asmenims. 1991 m. premija teikiama profesoriaus S. Šalkauskio gimimo dieną gegužės 16-ąją. Stasio Šalkauskio premiją gavo šiaulietis filosofas Romualdas Ozolas, o 2003 m. Šiaulių universiteto profesorius Vytautas Sirtautas. Taip pat Šiauliuose yra gatvė, pavadinta S. Šalkauskio garbei.

alt

alt

Stasio Šalkauskio auditorija. Gretos Švedavičiūtės ir Justinos Pocevičiūtės nuotrauka.


 Vladimiro Šilkarskio auditorija

 Vladimiro Šilkarskio auditorija atidaryta 2005 m. sausio 6 d. Idėjos generatorius – doc. dr. Stasys Šimaitis. Tai penktoji vardinė  auditorija.

 Vladimiras Šilkarskis (1884–1960) – filosofas, klasikinės filologijos specialistas, mokslų daktaras, kilęs iš Šiaurės Lietuvos.

 Auditorijoje yra Vladimiro Šilkarskio portretas, nutapytas filosofo jubiliejaus proga. Autorius šiaulietis dailininkas Sigitas Prancutis.

 Vladimiras Šilkarskis glaudžiai bendradarbiavo su iš Šiaulių krašto kilusiomis mokslininkėmis: Vanda Daugirdaite-Sruogine ir Sofija Kymantaite-Čiurlioniene.

alt

alt

Vladimiro Šilkarskio auditorija. Zenono Ripinskio nuotrauka.


 Mariaus Katiliškio auditorija

 Mariaus Katiliškio auditorija atidaryta 2005 m. rugsėjo 29 d. Atidarymas skirtas Mariaus Katiliškio 90-ojo gimtadienio metinėms. Idėjos generatoriai: doc. dr. Stasys Tumėnas,  prof. Vitolis Trušys, doc. Laima Liukinevičienė, mecenatas AB „Dolomitas“ direktorius Edmundas Jungbliutas.  Tai šeštoji vardinė  auditorija.

 Marius Katiliškis (1914–1980) – iškiliausias Šiaurės Lietuvos prozininkas. Auditorijoje yra mozaikinis M. Katiliškio portretas, kurį sukūrė prof. Vitolis Trušys.

 1944 m. buvo paruošęs spaudai apsakymų ir apysakų rinkinį „Seno kareivio sugrįžimas“. Ši knyga išleista 2003 m. Šiauliuose. Jos leidėjas – Šiaulių universiteto doc. Stasys Tumėnas.

alt

alt

Mariaus Katiliškio auditorija. Zenono Ripinskio nuotrauka.


 Mecenatų auditorija

 Mecenatų auditorija atidaryta 2006 m. gruodžio 1 d. Auditorija atidaryta Humanitarinio fakulteto penkiasdešimtmečio proga. Idėjos generatoriai: doc. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė ir  Humanitarinio fakulteto dekanas Bronius Maskuliūnas. Mecenatai: doc. Eleonora Eglė Buivydaitė-Prėskienienė ir prof. dr. Bronius Prėskienis.  Tai septintoji vardinė  auditorija.

 Mecenatas – Romos valstybės veikėjas, gyvenęs I a. pr. Kr. Ir buvęs žymus poetų globėjas. Mecenato vardas seniai tapo bendriniu, o mecenatystės reiškinys – svarbia kultūros dalimi.

 Auditorijoje yra dailininko Bonaventūro Šalčio tapytas paveikslas, (Mecenatė Eleonora Eglė Buivydaitė-Prėskienienė), dailininko Ričardo Garbačiausko nutapyti paveikslai „Fejerverkas“ (2005) ir  „Pakrantė“ (2001),  dailininko Vlado Vaišvilos kurtas paveikslas „Melnragė“ (1979). (Mecenatas Bronius Prėskienis).  Auditorijoje eksponuojami Humanitarinio fakulteto organizuoto tarptautinio ekslibrisų konkurso originalūs prizinių vietų darbai.

 Mecenatų auditorija fakultete – didžiausia. Ji skirta  pagerbti mecenatystės idėjai ir visus tuos, kas globoja, remia kultūrą, meną ir mokslą. Humanitarams tai labai artima ir suprantama, nes kultūra reikalauja pasiaukojimo, investicijų, kurios vėliau atsiperka su kaupu.

alt

alt

Mecenatų auditorija. Zenono Ripinskio nuotrauka.


 Rusistikos auditorija

 Rusistikos auditorijaatidaryta 2006 m. gruodžio 18 d. Humanitarinio fakulteto penkiasdešimtmečio proga.  Auditorijos atidarymo iniciatoriai: Užsienio kalbų studijų katedra, idėjos generatoriai: prof. Aloyzas Gudavičius. Tai  aštuntoji vardinė  auditorija.

 Auditorijoje yra rusų liaudies pasakų iliustracijos – reprodukcijos, kurias atidarymo proga padovanojo buvusi rusų centro vadovė Valentina Šimkuvienė.

 Auditorijoje esančias knygas, vaizdinę medžiagą dovanojo Rusijos ambasada Lietuvoje.

 Kalbininkė dr. Janina Misevičienė auditorijai padovanojo nemažai žodynų.

Rusistikos

Rusistikos

Rusistikos auditorija. HF dekanato archyvo nuotrauka.


Literatų auditorija

 Literatų auditorija atidaryta 2008 m. rugsėjo 25 d. lietuvių filologijos specialybės  šešiasdešimtmečio proga. Idėjos generatoriai – Literatūros istorijos ir teorijos katedra. Tai devintoji vardinė  auditorija.

 Auditorijos pavadinimas artimas Literatūros istorijos ir teorijos katedrai, ji skirta specialiai literatams. Joje vyksta tekstų skaitymai, kursinių ir bakalaurų darbų gynimai.

 Auditorijoje yra Šiaulių universiteto rektoriaus Vido Lauruškos dovanotas paveikslas, kurį sukūrė Mindaugas Petrulis. Menų fakulteto studentės Ramunės Navickaitės du tapyti paveikslai iš ciklo „Raisto bliuzas“ (1998 m.) bei du Editos Semaškaitės tapyti paveikslai  „Gimtinės natiurmortas“ (1989 m.).

 Asist. Danguolės Šakavičiūtės ir studentų klubo Mūzynas iniciatyva suorganizuotas auditorijos atidarymo renginys, kurio metu vyko tekstų skaitymai „Teologinės džiaugsmo estetika ir poetika Antano Maceinos religijos filosofijoje“, šių skaitymų pranešėja buvo doc. dr. Dalia Jakaitė. Tais metais buvo minimos filosofo, pedagogo, visuomenininko, poeto A. Maceinos 100-osios gimimo metinės.

alt

alt

Literatų auditorija. Zenono Ripinskio nuotrauka.


Mauricijaus Griškevičiaus auditorija

Mauricijaus Griškevičiaus auditorija atidaryta 2009 m. gegužės 12 d. Istorijos katedros 10-mečio proga. Atidarymo iniciatoriai – Istorijos katedra. Tai dešimtoji vardinė auditorija.

Mauricijus Griškevičius-Hriškevičius (1801–1864)  istorikas, teisininkas,  publicistas.

 Šiaulių Aušros muziejus gavo teisę iš įvairių muziejų turėti skanuotus atvaizdus apie Šiaulius,  jo kraštą. Šie paveikslai yra Griškevičiaus auditorijoje: paveikslo „Laborų dvaro rūmai Šiauliuose“ reprodukcija, 1875 m., autorius: Napoleonas Orda. Rusijos valdžios užsakymu padarytas Šiaulių 1800–1801 m. miesto plano kopija. Auditorijoje taip pat eksponuojami Humanitarinio fakulteto 50-mečio proga iš viso pasaulio siųsti exlibrisai, kurie vaizduoja istorikus arba tai, kas susiję su istorija.

 Mauricijaus Griškevičiaus-Hriškevičiaus giminė kilusi nuo Obšrujės dvaro netoli Šeduvos, kitaip vadinamo Hriškevyčia). Jo tėvas Bonaventūra tarnavo Šiaulių ekonomijoje iždininku ir jau gyveno Šiauliuose. Šiaulių bažnyčios krikšto metrikose minima Mauricijaus mama Franciška Volonska iš Šiaulių dvaro.

 Dirbdamas Zubovams Šiaulių ekonomijos iždininku, vėliau Šiaulių apskrities teismo advokatu, jis greičiausiai tvarkė ir Šiaulių ekonomijos archyvą.

 Mauricijus Hriškevičius pagrindinį savo veikalą Rys historyczny dobr niegdyś stołowych królewskich Ekonomji szawelskiej od jej początku do połowy XIX w. Z zapisem czynów Antoniego Tyzenhauza. Skreślił Maurycy Hryszkiewicz rašė 1850–1859 m. Jo vertė neįkainojama ir kaip originalaus darbo, ir kaip šaltinio.

 1922 m. J. Tumas, suredagavęs M. Davainio Silvestravičiaus 1905 m. vertimą į lietuvių kalbą, paskelbė M. Hriškevičiaus Šiaulių karališkos ekonomijos istorijos apybraižą (tik nedidelę dalį viso darbo) „Mūsų senovės“ žurnale.

alt

alt

Mauricijaus Griškevičiaus auditorija. HF dekanato archyvo nuotrauka.


 Signatarų auditorija

 Signatarų auditorija atidaryta 2011 m. kovo 8 d.  Iniciatoriai: Humanitarinio fakulteto dekanas prof. Bronius Maskuliūnas, doc. Arūnas Gumuliauskas, idėjos generatorė – doc. dr. Birutė Kazimiera Salatkienė. Su Šiauliais susijusi šešių Lietuvos Nepriklausomybės aktų signatarų veikla.Tai vienuoliktoji vardinė  auditorija.

 Auditorijoje yra Lietuvos Respublikos Seimo dovanoti Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų veiklos įamžinimo dokumentų kopijos ir nuotraukos.

 Šiauliuose istorinės atminties raiška yra silpna. Čia gyvenusių ir dirbusių visuomenės veikėjų vardai menkai atsispindi gatvių ar įstaigų, klubų ar organizacijų pavadinimuose. Norėdama iš dalies užpildyti šią spragą Istorijos katedros lektorė Birutė Kazimiera Salatkienė pasiūlė Signatarų auditorijos pavadinimą.

 Su Šiauliais susijusi keturių 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų veikla – Šiaulių gimnaziją baigė Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Alfonsas Petrulis ir Jonas Vileišis.Taip pat šešių 1990 metų Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų veikla – Romualdo Ozolo, Algimanto Sėjūno, Virginijaus Kačinsko, Mindaugo Stakvilevičiaus, Kęstučio Lapinsko ir Donato Morkūno (Mindaugas Stakvilevičius ir Donatas Morkūnas – Šiaulių universiteto dėstytojai).

 Šiauliuose buvusios Berniukų ir Mergaičių gimnazijos, "Varpo" draugija, suvaidino žymų vaidmenį lietuvių tautinio atgimimo veikloje. Kultūrinis Šiaulių vaidmuo ir aukštojo mokslo institucijų, valstybinio dramos teatro, muziejaus buvimas čia buvo svarbus ir sovietmečiu, ką liudija čia veikusių signatarų skaičius.

alt

alt

Signatarų auditorija. Zenono Ripinskio nuotrauka.


 Vytauto Sirtauto auditorija

 Vytauto Sirtauto auditorija atidaryta 2013 m. gruodžio 19 d. Idėjos generatorius – prof. dr. Bronius Maskuliūnas. Auditorijos atidarymas skirtas lituanistinių katedrų 65-mečiui.

 Vytautas Sirtautas gimė 1921 m. birželio 10 d. Aukštašlynyje (Raseinių r.). Mirė 2008 m. gruodžio 29 d. Šiauliuose. Lietuvių kalbininkas, pedagogas, poliglotas, poetas, humanitarinių mokslų (filologijos) daktaras.

 1944 m. baigė pedagoginius kursus pradinių mokyklų mokytojams Telšiuose. 1945–1950 m. studijavo Vilniaus universitete pedagogiką bei lietuvių kalbą ir literatūrą.

 Pareigos Šiaulių universitete:

 nuo 1956 m. gyveno ir dirbo Šiauliuose, dėstė Šiaulių pedagoginiame institute ir universitete, tapo pirmuoju Filologijos fakulteto dekanu;  1960–1961 metais vadovavo Lietuvių kalbos katedrai;  1969 m. ėjo docento pareigas, jam suteiktas daktaro laipsnis;  1984 m. Šiaulių pedagoginio instituto profesorius;  1988 m. jam suteiktas profesoriaus pedagoginis mokslo vardas.  Šiaulių universitete dirbo iki 2003 m. rugpjūčio 29 d.

 Kita veikla:

 1943–1944 m. Kebiškių (Raseinių r.) pradinės mokyklos mokytojas;  1944–1945 m. Girkalnio (Raseinių r.) progimnazijos mokytojas;  1945 m. Raseinių suaugusiųjų progimnazijos direktorius ir apskrities pedagoginio kabineto vedėjas;  1945–1949 m. dirbo MA Lietuvių kalbos institute redaktoriumi, rašė akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ II ir III t.;  1950–1956 m. dėstė Klaipėdos mokytojų institute, seminarijoje;  1951 m. Klaipėdos mokytojų instituto Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vedėjas.

alt

alt

Vytauto Sirtauto auditorija. HF dekanato archyvo nuotrauka.


 Kristijono Donelaičio auditorija

 Kristijono Donelaičio auditorija atidaryta 2014 m. gegužės 15 d. tarptautinės interdisciplininės mokslinės konferencijos „Metų laikai kultūroje“, skirtos Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms, metu. Tai keturiolikta vardinė fakulteto auditorija.

 Auditorijoje galima pamatyti Kristijono Donelaičio bareljefą, kurio autorė – Šiaulių universiteto Menų fakulteto docentė dailininkė Aldona Visockienė. Taip pat kabo tos pačios dailininkės paveikslas „K. Donelaitis (piešinys pagal dailininko Eriko Varno kūrinį)“. Abiejų darbų mecenatas – Ramūnas Karbauskis.

 Daugiau informacijos apie K. Donelaitį Šiauliuose K. Donelaicio lankstukas.pdf

alt

alt

Kristijono Donelaičio auditorija. Zenono Ripinskio nuotrauka.


 Algirdo Juliaus Greimo auditorija

Algirdo Juliaus Greimo auditorija atidaryta 2017 m. kovo 11 d. Atidarymas skirtas Algirdo Juliaus Greimo 100-osioms gimimo metinėms.

Algirdas Julius Greimas (1917–1992) – lietuvių ir  prancūzų semiotikas, kalbininkas, mitologas, eseistas. Vienas žymiausių šiuolaikinės semiotikos atstovų, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas.

2017 metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Algirdo Juliaus Greimo metais. Garsiojo mokslininko 100-osios gimimo metinės įtrauktos į UNESCO ir valstybių narių minimų sukakčių sąrašą. 2017 m. kovo 10 d. A. J. Greimo  jubiliejinių metų proga Šiaulių universitete SHMM fakultete (P. Višinskio 38) atidaryta Algirdo Juliaus Greimo auditorija, siekiant pagerbti šį žymų mokslininką,  gyvenusį, kūrusį ir Šiauliuose.

Šiauliuose Algirdas Julius Greimas praleido dvi savo gyvenimo laiko atkarpas.1929 –1931 m. jis  mokėsi berniukų gimnazijoje (dabar Juliaus Janonio gimnazija), 1940–1944 m. mokytojavo mergaičių gimnazijoje (dabar Didždvario gimnazija) ir Prekybos institute  (dabar čia įsikūrusi Šiaulių universiteto biblioteka). Dėstė lietuvių ir prancūzų kalbas. Greimas organizavo Šiauliuose kultūrinio almanacho Varpai leidimą. Čia jis išspausdino pirmuosius savo literatūrinės kritikos straipsnius „Binkis – vėliauninkas“ ir „Cervantes ir jo Don Kichotas“.

IMG 0131

IMG 0131

Algirdo Juliaus Greimo auditorija. Zenono Ripinskio nuotrauka.