Laurutis 2

Laurutis 2

Prof. Vincas Laurutis, pirmasis Šiaulių universiteto rektorius, pastaruosius ketverius metus buvęs Universiteto Senato pirmininku, atsisveikino su Universitetu, palinkėdamas jam stiprybės ir kantrybės.

- Jūsų pasitraukimas iš Universiteto daugeliui yra netikėtas. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?

- Mano išėjimo iš Universiteto priežastys asmeninės, galiu tik padėkoti žmonėms, su kuriais teko laimė dirbti, bendrauti, kurti Universitetą. Jokių neigiamų emocijų ar minčių neišsinešu, esu piktas tik dėl vieno – dėl trumparegiškos Lietuvos aukštojo mokslo politikos. Valstybė sudorojo universitetų autonomiją, suskaldė akademinę bendruomenę, supriešino aukštąsias mokyklas. Žodžiu, politikai įveikė universitetus, priversdami juos su ištiesta ranka kreiptis į valdžią ir laukti jos malonės. Jeigu Lietuvos valdžios institucijos nesupras, kad didžiausia valstybės vertybė yra aukštos kvalifikacijos mokslininkai ir pedagogai, o ne blizgantys pastatai, tol nieko gero tikėtis neverta.

- Šiaulių universitetą paliekate ne pačiais jo geriausiais laikais. Ar nesijaučiate bėgantis nuo problemų?

- Planavau jau žymiai anksčiau išeiti iš Universiteto, tačiau tie, kurie žino mano asmeninį gyvenimą, supras, kodėl to nepadariau. Dabar nebesijaučiu galintis ką nors keisti Universitete, būdamas jame. Užtat neatsisakau dalyvauti ten, kur mane pakvies, stengsiuosi būti naudingas savo Alma mater, kol tik galėsiu. Mane sužavėjo Universiteto alumni pasiryžimas imtis konkrečių veiksmų ir padėti aukštajai mokyklai, kurioje jie mokėsi. Tai didžiulė vertybė. Norėčiau su tai jaunais žmonėmis diskutuoti, ieškoti sprendimų kartu. Žinoma, labai džiaugčiausi, jeigu gaučiau profesoriaus emerito statusą. Jokių išmokų man nereikia, tačiau tai leistų būti arčiau Universiteto, toliau jaustis jo bendruomenės dalimi.

- Šiaulių universitetas svarsto galimybę jungtis į klasterį su kitais universitetais. Kaip vertinate tokius žingsnius?

- Būčiau neteisus, pasakydamas kategoriškai, kad tas kelias yra klaidingas, nes per mažai turiu informacijos, tik dabar prasidėjo diskusijos ir svarstymai apie tai. Žinau tik tiek, kad dirbtini junginiai, kasterizavimai nėra perspektyvūs. Jeigu kiekvienas klasterio narys bus stiprus ir galės ta stiprybe pasidalinti su kitais, bus puiku. O jeigu tai dar yra ir papildoma galimybė pritraukti daugiau lėšų, tuomet tikrai verta pasistengti. Jeigu ne – laimės stipresni. Tikiu, kad Šiaulių universiteto bendruomenė ras teisingą kelią, todėl linkiu Universiteto administracijai stiprybės, o bendruomenės nariams – kantrybės. Pagrindinis visuomenės raidos principas – bangos, tad neužilgo turėtų būti Universiteto pakilimas. Šiaulių Universitetas privalo veikti Šiauliuose, jį turi remti, puoselėti ir saugoti ne tik Universiteto, bet ir viso miesto, regiono bendruomenė, nes, sunaikinus tokį kultūros ir mokslo židinį, jo nebeatkursi, visas regionas greitai pajaustų, ko neteko.

Kalbino Nijolė Veršinskienė
Zenono Ripinskio nuotr.
Grįžti